Kraujo tyrimai yra greičiausias ir efektyviausias būdas įvertinti organizmo būklę. Tai mūsų organizme vykstančių procesų veidrodis, kuris atspindi mažiausius sutrikimus, infekcijas, virusus ar net itin rimtus vėžinius susirgimus, genetines ligas. Kasmet atliekami profilaktiniai kraujo tyrimai leidžia iš anksto užkirsti kelią lėtinėms ligoms, laiku ir tiksliai diagnozuoti sveikatos problemas.
Morfologinis kraujo tyrimas (bendras kraujo tyrimas) – pirminis tyrimas, kai norima įvertinti gyvūno sveikatos būklę. Bendro kraujo tyrimo privalumas yra tas, kad padeda nustatyti daug skirtingų patologijų (neatitikimų normai): anemiją (mažakraujystę), įvairias infekcijas, alergijas. Padeda atskirti bakterinės kilmės ir virusinės kilmės uždegimus, kraujavimo galimybę, kraujo ligas, krešėjimo sutrikimus ir daugelį kitų organizmo sutrikimų.
Biocheminiai kraujo tyrimai padeda itin tiksliai diagnozuoti įvairias ligas. Vet.klinikoje tiriama bendras biochemija, fermentų veikla ir elektrolitų balansas.
„VETUKAS“ veterinarijos klinikoje atliekami kraujo tyrimai:
BENDROJI CHEMIJA:
Albuminas (ALB)
Albuminas (ALB) – pagrindinis kraujo baltymas, sintetinamas kepenyse. Albuminas yra pagrindinė organizmo transportinė medžiaga, jis prie savęs prisijungia ir po organizmą išnešioja įvairias medžiagas – hormonus, vaistus, vitaminus, mikroelementus, fermentus. Jis padeda išlaikyti skysčius kraujyje, todėl nepatenka į kitus audinius. Mažas albumino kiekis gali reikšti kepenų ar inkstų sutrikimą. Albumino kraujo tyrimas skirtas kepenų funkcijai įvertini, ligų diagnozavimui ir stebėjimui. Taip pat tyrimas gali būti reikalingas, jeigu pasireiškia inkstų ligos simptomai. Albumino koncentracija kraujyje sumažėja sergant kepenų ligomis, nes kepenys nespėja gaminti šio baltymo, taip pat ir sergant inkstų ligomis. Albumino sumažėjimą gali lemti ir netinkama mityba, infekcijos. Albumino kiekio padidėjimą gali lemti dehidratacija, stiprus viduriavimas.
Šlapalas (BUN)
Nebaltyminių azotinių medžiagų kiekį geriausiai atspindi šlapalo tyrimas. Šlapalas (BUN) – galutinis baltymų apykaitos produktas ir vienas svarbiausių inkstų funkcijos rodiklių. Šlapalas sintetinamas tik kepenyse iš amoniako ir asparto rūgšties azoto bei CO2, o išsiskiria per inkstus filtracijos būdu. Kai sutrinka inkstų funkcija, tiek filtracinė, tiek „reabsorbcinė“, šlapalo koncentracija padidėja itin anksti. Tyrimas atliekamas kartu su kreatinino (CREA) tyrimu. Šlapalo koncentracijos padidėjimas susijęs su inkstų funkcijos nepakankamumu, o rodiklio sumažėjimas būdingas kepenų funkcijos sutrikimo atvejais.
Kreatininas (CREA)
Kreatininas (CREA) – vienas iš svarbiausių glomerulų filtracijos ir inkstų funkcijos rodiklių. Sutrikus filtracinei inkstų funkcijai, kreatinino koncentracija serume didėja. Kreatininas susidaro raumenyse ir patekęs į kraują filtruojasi inkstų glomeruluose. Kreatinino filtracija priklauso nuo funkcionuojančių glomerulų kiekio. Jeigu funkciškai aktyvių glomerulų kiekis sumažėja, tuomet kreatinino koncentracija serume didėja. Senstant glomerulinė filtracija ir raumenų masė mažėja maždaug proporcingai, todėl kreatinino koncentracija serume išlieka praktiškai nepakitusi. Nors ir šlapalo, ir kreatinino kiekis rodo inkstų būklę, šių rodiklių interpretacija skiriasi; todėl inkstų veiklai įvertinti rekomenduojama tirti abi medžiagas. Sutrikus inkstų funkcijai, šlapalo kiekis kraujyje kyla, o kreatinino kiekis ilgai išlieka normos ribose. Kreatinino koncentracija išauga tik tada, kai išsenka funkciniai inkstų rezervai, sutrinka didžiosios dalies nefronų veikla. Sergant inkstų ligomis, kreatinino koncentracija dažniausiai yra didelė – tai informatyvus inkstų funkcijos nepakankamumo rodiklis.
Gliukozė (GLU)
Gliukozės tyrimai parodo pagrindinę, su gliukozės pakitimais susijusią, ligą – cukrinį diabetą (CD). Gliukozės kiekis kraujyje tiriamas siekiant patikrinti, ar jis yra normos ribose. Tyrimas reikalingas stebint asmenis dėl cukrinio diabeto, padidėjusios gliukozės koncentracijos (hiperglikemijos) arba sumažėjusios gliukozės koncentracijos (hipoglikemijos). Didelis gliukozės kiekis kraujyje paprastai reiškia cukrinį diabetą, tačiau gali būti ir kitų klinikinių situacijų pasėkmė.
Bilirubinas (TBIL)
Kraujyje yra du bilirubinai – tiesioginis bilirubinas (konjuguotas) + netiesioginis bilirubinas (nekonjuguotas), jie abu kartu sudaro bendro bilirubino kiekį. Tiesioginis bilirubinas kraujyje būna nesusijungęs su baltymais, todėl taip ir vadinamas. Bilirubinas yra vienas iš tulžies komponentų. Jis gaminamas kepenyse, blužnyje ir kaulų čiulpuose. Bilirubinas taip pat susidaro eritrocitų irimo metu. Bendras bilirubinas padidėja esant hemolizei, tulžies takų akmenligei, mechaninei geltai, vitamino B12 deficitinei anemijai.Diferencinei kepenų ligų diagnostikai atlikti reikia nustatyti bendrą ir tiesioginį bilirubiną. Be to, papildomi laboratoriniai rodikliai labai praplečia bilirubino tyrimo interpretavimo galimybes.
Bendras baltymas (TP)
Šis rodiklis neretai nustatomas kaip vienas iš parametrų bendrai ligonio būklei įvertinti. Baltymai kraujyje atlieka detoksikacijos, transportinę ir imuninę funkciją. Bendrasis baltymas apytiksliai atspindi visus kraujo plazmoje esančius baltymus.
Mažas baltymų kiekis gali rodyti kepenų, inkstų ar kitas problemas, kai baltymai nėra tinkamai virškinami ar įsisavinami, taip pat netekus kraujo, stipriai nudegus. Mažas baltymų kiekis nustatomas esant sunkioms mitybos ir virškinimo ligoms.
Didelis baltymų kiekis nustatomas netekus daug skysčių, sergant lėtiniu uždegimu ar infekcijomis.
Fosforas (PHOS/P)
Fosforas – viena iš pagrindinių kaulų ir dantų sudedamųjų dalių, svarbus laktuojančioms patelėms, nes dalyvauja pieno gamyboje, taip pat fosforas yra DNR ir RNR sudėtinė dalis, gerina rūgščių ir šarmų balansą, reikalingas medžiagų apykaitai ir gaminant energiją, pagreitina lūžių gijimą, dalyvauja vitamino D, kalcio įsisavinime. Fosforo ir kalcio apykaitos sutrikimai didina kaulų, širdies bei kraujagyslių, inkstų funkcijos sutrikimų, lėtinių ligų riziką. Fosforo koncentracija padidėja esant inkstų, prieskydinės liaukos ligoms, cukriniam diabetui, perdozavus (su maistu ar papildais) fosforo. Fosforo koncentracija sumažėja po nudegimų, sergant inkstų ligomis, esant kalio ar vitamino D trūkumui, kalcio pertekliui organizme.
FERMENTAI
Amilazė (AMYL)
Amilazė (AMYL) – tai specifiškiausias ir jautriausias kasos uždegimo rodiklis. tai angliavandenių apykaitos fermentas, katalizuojantis polisacharidų (įskaitant krakmolą ir glikogeną) hidrolizę. Didžiausias jo aktyvumas yra kasoje ir seilių liaukose. Alfa-amilazės padaugėja esant kasos pažeidimui, kai sergama pankreatitu, užsikišus kasos latakui. Ūmaus pankreatito metu stebimas fermentų koncentracijos padidėjimas. Lėtinio pankreatito metu alfa-amilazės kiekis didėja saikingai ir progresuojant ligai mažėja. Kuomet kasos ląstelių pažeidimas yra ilgalaikis (kasos vėžys, lėtinės kasos ligos), fermento kiekis žymiai sumažėja.
Lipazė (LIP)
Lipazė (LIP) yra fermentas, kurio dėka organizmas suskaido riebalus maiste, kad jie galėtų būti absorbuojami žarnyne. Lipazė gaminama burnoje, kasoje ir skrandyje. Tai vienas informatyviausių pankreatito (kasos uždegimo) rodiklių. Sergant ūminiu pankreatitu, padidėja membranų pralaidumas ir daugiau lipazės patenka į kraujotaką. Pakilus spaudimui ištekamuosiuose kasos kanalėliuose (dėl akmenligės, naviko), fermentas prasisunkia į perikapiliarines ertmes ir patenka į kraują. Fermento daugiau išskiriama sergant kitomis pilvo organų ligomis, kai kartu pažeidžiama kasa. Jei ligonis serga seilių uždegimu, apendicitu, lipazė nedidėja, tuo tarpu α amilazė gali padidėti.
Šarminė fosfatazė (ALP)
Šarminė fosfatazė (ALP) – fermentas, kurį gamina kepenys, inkstai, plaučiai, gimda, žarnynas bei kaulai. Kraujo serume išmatuotas šarminės fosfatazės aktyvumas dažniausiai parodo kepenų ir inkstų funkcijos sutrikimus – tulžies nutekėjimą ir uždegimą, akmenligę, cistas, kepenų cirozę, metastazinius kepenų navikus ar pirminį kepenų vėžį. Kepenyse atsiradus kliūčiai, kuri trukdo tulžiai nutekėti į virškinimo traktą, tulžis pradeda tekėti priešinga kryptimi ir pro kitą hepatocito (kepenų ląstelės) membranos pusę patenka į kraują. Kartu su tulžimi į kraują patenka ekskreciniai fermentai, kurie normaliai turi patekti į virškinimo traktą. Pagrindiniai ekskreciniai fermentai yra šarminė fosfatazė (ŠF), γ-gliutamiltransferazė (GGT).
Gliutamiltransferazė (GGT)
GGT – vienas jautriausių cholestazinio kepenų sindromo, alkoholinio ir toksinio kepenų pažeidimo, metastazių kepenyse rodiklių, kurio padidėjimas gali išryškėti ankstyvoje ligos stadijoje. Fermentas aktyvus beveik visuose organuose, kurie pasižymi sekreciniu ar absorbciniu aktyvumu, ypač inkstuose. Tačiau GGT koncentracija kraujyje padidėja tik kepenų, tulžies takų ir kasos patologijų atvejais. Tai pats jautriausias tulžies takų patologijos rodiklis, tačiau šis tyrimas parodo, kad yra patologija, bet nenurodo pažeidimo priežasties. Rodiklio padidėjimas gali būti susijęs su kepenų ligomis – hepatitais, kepenų ciroze, taip pat ir kitomis organizmo būklėmis, tokiomis kaip širdies nepakankamumas, cukrinis diabetas, kasos uždegimas, alkoholio ar vaistų vartojimas.
Asparagininė aminotransferazė (AST/GOT)
Šis tyrimas yra priskiriamas kepenų fermentų tyrimams. AST fermento yra daugelyje organų bei audinių, tačiau didesnis aktyvumas aptinkamas būtent kepenyse, taip pat skeleto raumenyse. Asparagininė aminotransferazė (AST) – fermentas, kurio kraujyje padaugėja sergant kepenų ar širdies ligomis. Šis rodiklis padidėja vėliau negu alanininė aminotransferazė, tačiau ilgiau išsilaiko pakilęs. Asparagininės aminotransferazė padidėja, kai kepenų pažeidimą sukėlė vaistai, toksinės medžiagos, alkoholis, taip pat sergant hepatitu, gelta, kepenų ciroze, miokardo infarktu. Alaninaminotransferazė (GPT/ALT)
Padidėjęs GPT (alaninaminotransferazės) fermento aktyvumas dažniausiai vertinamas kaip kepenų patologijos rodiklis. Tai viena iš dviejų klinikoje naudojamų transaminazių. GPT (ALT) randama beveik visų audinių ląstelėse. Didžiausias GPT (ALT) aktyvumas nustatomas kepenyse, inkstuose, raumenyse, leukocituose. GPT (ALT) – vienas jautriausių kepenų pažeidimo rodiklių. Esant kepenų pažeidimui GPT (ALT) aktyvumas serume greitai didėja. Didžiausi aktyvumo pokyčiai (padidėjimas dešimt ir daugiau kartų) nustatomi sergant ūmiu hepatitu.
ELEKTROLITAI
Elektrolitai atlieka daug svarbių funkcijų: reguliuoja nervų, raumenų funkcijas, organizmo hidrataciją, kraujo pH (rūgščių ir šarmų pusiausvyrą), kraujo spaudimą ir atstato pažeistus audinius. Vieni iš svarbiausių yra: kalis, natris ir chloras.
Kalis (K)
Kalis yra labai svarbus ląstelėms, ypač nervinėms, bei žmogaus raumenynui, sergant įvairiomis širdies ligomis ar dėl įvairių ligų nykstant raumenims, mažėja ir kalio jonų koncentracija. Didelis kalio kiekis serume dažniausiai susijęs su inkstų nepakankamumu. Inkstai nesugeba pašalinti kalio pertekliaus, nusilpusta glomerulų filtracija. Kita hiperkalemijos priežastiis gali būti didelis audinių pažeidimas, sunkūs fiziniai pratimai, ūminis badas, organizmo acidozė, miokardo infarktas ir kt. Hipokalemiją, kai kalio koncentracija kraujo serume sumažėja žemiau rekomenduojamo dydžio, ją paprastai sukelia kalio netekimas per virškinamąjį traktą (vemiant ar viduriuojant) ir inkstus (sergant inkstų ligomis, vartojant diuretikus). Vemiant kalis tiesiogiai nepasišalina su skrandžio turiniu, bet esant tokiai patologijai, daugiau kalio pasišalina per inkstus. Nepakankamas kalio vartojimas retai sukelia kalio stoką tarpląstelinėje terpėje, tačiau ilgalaikis badavimas gali būti hipokalemijos priežastimi.
Natris (Na)
Natris yra neląstelinis elektrolitas, o jo pagrindinė funkcija – reguliuoti vandens apykaitą. Natris svarbus palaikant osmosinį slėgį, rūgščių ir šarmų pusiausvyrai , raumenų susitraukimams. Dalis natrio taip pat įeina į organizmo audinių sudėtį. Natrio padidėjimas organizme iššaukia hipernatremiją, kuri gali kilti dėl per mažo vandens kiekio organizme, perdozavus natrio, esant inkstų nepakankamumui, organizmui gaminant per daug kortizolio.
Chloras (Cl)
Chloras yra svarbiausias neląstelinis anijonas. Cl koncentracija dažniausiai kinta kartu su Na ir K koncentracija. Chloridai yra svarbūs palaikant organizme vandens pasiskirstymą, osmosinį slėgį, anijonų ir katijonų pusiausvyrą.
Esant organizmo dehidratacijai (netekus vandens) Chloro kiekis kraujyje padidėja, o esant skysčių pertekliui, širdies, inkstų nepakankamumui, antinksčių patologijai, ilgai vemiant – sumažėja.
